Joga be drabužių: pokalbis apie kūną, gėdą ir vidinę laisvę

Joga be drabužių daugeliui vis dar skamba kaip kažkas neįprasto. Tačiau tie, kurie pabando, dažnai supranta: tai nėra apie nuogumą. Tai apie santykį su savimi, apie drąsą būti tikru, apie gėdos sluoksnių nusimetimą ir vidinę ramybę.

Kalbėjomės su Diana iš jogabedrabuziu.lt apie tai, ką žmonės iš tiesų patiria pirmą kartą atėję į tokią praktiką, kokie jausmai iškyla ir kodėl pažeidžiamumas kartais tampa didžiausia apsauga.

1. Drabužiai kaip šarvas: Kokį vidinį pokytį žmonės dažniausiai patiria pirmą kartą nusimetę drabužius jogos praktikai?

Dažniausiai viskas prasideda labai paprastai. Praeina gal dešimt sekundžių, atsisėdi ant kilimėlio ir pagauni save galvojant:
„O ko aš čia taip nerimavau?“

Asmeniškai man, kaip moteriai, drabužiai ilgą laiką buvo apsauga. Nuo žvilgsnių. Nuo galimo gašlumo. Nuo baimės, kad „kažkas nutiks“. Atrodė, jog be rūbų būsiu nesaugi.

Bet visa tai gyveno tik mano galvoje – iki tol, kol pabandžiau.
Po pirmojo užsiėmimo labai aiškiai supratau: žmonės, kurie ateina į jogą be drabužių, yra tiesiog… normalūs žmonės. Ir tada pirmą kartą pajutau – aš galiu būti be rūbų, pažeidžiama, ir vis tiek saugi. Ir svarbiausia – nieko blogo neįvyko.

2. Santykis su kūnu: Kaip joga be drabužių keičia žmogaus santykį su savo kūnu, ypač gyvenant filtrų ir nuolatinio tobulinimo kultūroje?

Daugelis žmonių slepia savo kūną ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Kažkas net su partneriu bijo būti nuogas. Kažkas niekada nebandė į save pažvelgti su meile veidrodyje.

Aš pati slėpiau savo kūną iki 28 metų. Niekada nedėvėjau rūbų atviromis rankovėmis, nes turiu didelį randą ant rankos. Vidinis įsitikinimas – būti kaip visi, neišsiskirti – privertė mane slėptis.

Joga be drabužių man tapo erdve, kurioje pirmą kartą be vertinimo pasižiūrėjau į save. Leidau save pamatyti kitiems. Ir labai įdomu tai, kad tai, kas įvyko ant kilimėlio, pamažu persikėlė į gyvenimą. Daugiau drąsos klysti, tyrinėti, pabandyti, atrasti ir tiesiog jausti, kad pilnai gyveni.

3. Gėda ir žvilgsnis iš šalies: Ar matai, kad didžiausias barjeras būti natūraliam kyla ne iš savęs, o iš baimės būti vertinamam?

Išorinis pasaulis visada yra mūsų vidaus atspindys.

Jeigu bijome būti vertinami, labai dažnai tai reiškia, kad ir patys esame linkę vertinti.

Todėl didžiausia kliūtis nėra išorėje – ji viduje. Kai susitvarkome su savo vidine būsena, tada tampa nebesvarbu, ką kiti gali pagalvoti. Tu tiesiog pradedi gyventi vedinas savo vidinio impulso.

Tas pats ir su laisve. Laisvė nėra kažkur išorėje. Ji yra mūsų viduje. Mus gali riboti, vertinti, gėdyti, bet jei viduje esame laisvi – išorė tam nebeturi galios.

4. Sąmoningas nuogumas: Kuo, tavo patirtimi, skiriasi buitiškas nuogumas nuo nuogumo jogos praktikoje?

Jogoje be drabužių praktika labai lėta. Dažnai būname užsimerkę. Ir nors esi nuogas, paradoksaliai – iš išorinio, dirgiklių pilno pasaulio tu grįžti į vidų.
Pozos, kuriose mes būname ilgesnį laiką tu tyrinėji:
Ką aš dabar jaučiu?
Kokios mano mintys?
Ar mano kvėpavimas pagreitėjęs, ar sulėtėjęs?
Ar mano kūnas atsipalaidavęs, ar susikaustęs?

Po praktikos mes geriame arbatą ir dalinamės. Yra erdvė paliudyti savo ir kito patirtį. Tad ateini su labai aiškia intencija – tyrinėti tiek išorę, tiek vidų.

Buitiškas nuogumas taip pat gali būti nuostabus įrankis – saugiai pradėti tyrinėti save, vienam ar su partneriu. Tačiau ne visada jame atsiranda erdvė refleksijai.
Todėl aš labai vertinu grupinius jogos be drabužių užsiėmimus.

5. Emocijos praktikos metu: Kokie jausmai dažniausiai iškyla praktikuojant? Ar žmonės „nusimeta“ ne tik drabužius, bet ir emocinį svorį?

Man labai patinka tai, kad jogos užsiėmimo metu mes galime padėti savo roles į šoną. Pamiršti, kas esame kasdieniame gyvenime.

Dažnai būna taip, kad po jogos žmonės net nežino vieni kitų vardų, ką kas veikia gyvenime – bet jie buvo kartu. Tikri. Nuogi.

Fiziškas nuogumas labai greitai iškelia emocijas į paviršių. Ypač pirmus kartus:

Nežinia. Baimės. Mintys: „ar čia galima?“, „ką pagalvos?“
Smalsumas. Noras žiūrėti į kitus, bet kartu pagauni save nuleidžiant akis.
Gėda. O kartais ir vaikiškas žaismingumas. Tyrumas, kai nusimeta šarvai.

Viskas natūraliai atsisluoksniuoja. Ir tai labai žmogiška.

6. Pažeidžiamumas ir saugumas: Ar sutiktum, kad fizinis atvirumas paradoksaliai gali suteikti didesnį vidinį saugumą?

Visiškai taip.

Man dažnai sako: „Diana, kaip tu nebijai taip išsirengti prieš daug žmonių, ypač vyrų? O jeigu kas nors kažką padarys?“

Ir aš visada atsakau: mano didžiausia apsauga yra mano pažeidžiamumas.
Kai esu visiškai atvira, aš tuo pačiu esu ir labiausiai apsaugota. Pažeidžiamumas siunčia labai aiškią žinutę – aš tavimi pasitikiu.

Tai natūraliai įjungia tą patį ir kitame. Atsiranda ramus vidus. Ir būtent tai tu pritrauki aplinkoje.

Kartais socialiniuose tinkluose gaunu nemalonių komentarų ir pagalvoju: ar tas pats žmogus galėtų man tai pasakyti tiesiai į akis, būdamas nuogas? Greičiausiai ne.
Nes pažeidžiamumas yra trapumas, nuoširdumas. Jis nepalieka vietos agresijai.

7. Palinkėjimas: Ką pasakytum žmogui, kuris jaučia kvietimą, bet vis dar bijo žengti pirmą žingsnį?

Jeigu jau jauti vidinį kvietimą – noriu pasakyti labai paprastai: tai įvyks. Anksčiau ar vėliau.

Tiesiog klausyk savo kūno. Jis tau pasakys, kada ateis tas momentas.
Taip, baimė greičiausiai pasirodys. Bet aš kviečiu sekti ne baime, o smalsumu.

Atsiverk kitai baimės pusei.
Ten, kur gyvena magija.

 

Pabaigai

Šis pokalbis primena paprastą dalyką: nuogumas čia nėra tikslas. Tai tik forma. Tikrasis procesas vyksta viduje – ten, kur gimsta laisvė, kūno priėmimas ir ramus buvimas su savimi.

Jeigu ši tema tau artima, Nudizmas.lt bendruomenėje kalbame apie kūno neutralumą, gėdos mažėjimą ir pirmą kartą gamtoje ar tarp žmonių be spaudimo.

Daugiau apie jogą be drabužių

Jeigu nori plačiau susipažinti su Diana ir jos vedamomis praktikomis, daugiau informacijos rasi čia:
👉 https://jogabedrabuziu.lt