Nuogumo istorija: nuo Adomo ir Ievos iki šiuolaikinio natūrizmo

Nors organizuotas natūristų judėjimas yra palyginti jaunas, bendruomeninis nuogumas lydi žmoniją nuo pat jos atsiradimo. Šiandien apžvelgsime, kaip keitėsi požiūris į mūsų prigimtinę būseną per tūkstantmečius.

Nuogumas Biblijoje: gėda ar palaima?

Daugeliui pirmas vaizdinys apie nuogumą kyla iš Pradžios knygos. Adomas ir Ieva rojuje buvo nuogi ir „nejautė gėdos“. Tik paragavę pažinimo vaisiaus, jie susigėdo. Krikščionys natūristai dažnai pabrėžia: Dievas nesukūrė nieko blogo ar bjauraus, o pati gėda dengti kūną buvo tikroji nuodėmė.

Biblijoje gausu ir kitų pavyzdžių: karalius Dovydas šoko nuogas iš džiaugsmo, o pranašas Saulius nuogas priėmė regėjimus. Tai nebuvo masinis judėjimas, bet įrodymai, kad nuogumas sietas su dvasiniu tyrumu ir džiaugsmu.

Senovės Egiptas: saulės kultas

Faraonas Amenchotepas IV (Achenatonas) ir jo gražioji žmona Nefertiti tikėjo, kad saulė yra gyvybės šaltinis. Archeologiniai radiniai rodo, kad jie ir jų dvaras mėgavosi saulės voniomis ir nuogumu ne tik baseinuose, bet ir rūmų soduose. Tuo tarpu to meto žydų kultūroje nuogumas buvo laikomas gėdingu, dažnai siejamu su vergove ar bausme.

Graikija ir Roma: kūno kultas ir olimpinės žaidynės

Tikrasis socialinio nuogumo suklestėjimas įvyko Antikos laikais. Žodis „gimnazija“ tiesiogiai reiškia „vietą treniruotis nuogam“. Graikai kūną laikė meno kūriniu, o nuogumas sporto aikštynuose ar pirtyse buvo garbės reikalas.

• Olimpinės žaidynės: Nuo 776 m. pr. Kr. sportininkai rungėsi nuogi. Teigiama, kad spartiečiai pirmieji nusimetė drabužius, nes suprato, jog jie tik varžo judesius ir lėtina bėgimą.

• Filosofija: Sokratas teigė, kad nuogumas yra sąžiningumo forma.

Viskas pasikeitė 393 m. po Kr., kai imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynes kaip pagoniškas, o krikščionybė pradėjo nuogumą sieti su nuodėme.

Indija: dvasinis nuogumas

Kol Europa pamažu rengėsi, Indijoje gyvavo „nuogieji filosofai“ (gimnosofistai). Net ir Buda, prieš įkurdamas savo mokymą, praktikavo nuogą asketizmą. Džainistai nuogumą pasirinko kaip visišką turto išsižadėjimą. Jiems tai nebuvo estetinė pramoga, o būdas susilieti su visata.

Viduramžiai ir Reformacija: tamsieji laikai kūnui

Po Romos žlugimo Europą sukaustė griežtos taisyklės. Nors Renesanso laikotarpiu menas trumpam išlaisvino kūną, reformacijos lyderiai Jonas Kalvinas ir Martynas Liuteris grąžino puritonišką griežtumą. Puritonai nuogumą laikė tokia blogybe, kad net vengė praustis, mat nusirengti buvo laikoma ištvirkimu. Drabužiai tapo tamsūs, standūs ir varžantys – visai kaip to meto mąstymas.

Natūrizmo atgimimas: FKK judėjimas Vokietijoje

XX a. pradžioje Vokietijoje gimė Freikörperkultur (FKK) – Laisvo kūno kultūra. Tai nebuvo tik nuogumas, tai buvo sveiko gyvenimo būdo filosofija: grynas oras, saulė, sportas ir vegetarinė mityba. Gydytojai visoje Europoje pradėjo skirti „oro vonias“ gydant tuberkuliozę ar reumatą.

Net ir nacistinės Vokietijos laikais, nors Hitleris pradžioje bandė drausti natūristų klubus (įtardamas juos pacifizmu ar komunizmu), judėjimas buvo toks populiarus tarp kariškių, kad draudimai greitai buvo atšaukti.

Po karo: laisvės triumfas

Po Antrojo pasaulinio karo žmonės troško grįžti prie gamtos ir taikos.

• Vokietija: FKK tapo neatsiejama kultūros dalimi abiejose Berlyno sienos pusėse.

• Prancūzija: Albertas ir Kristina Lekokai įkūrė garsųjį „Club du Soleil“ ir padėjo pamatus Tarptautinei natūristų federacijai (INF).

Šiandien Prancūzija ir Viduržemio jūros pakrantės yra Europos natūrizmo meka, pritraukianti milijonus lankytojų, ieškančių natūralumo ir pagarbos sau.