Pirties kultūros paradoksas: kodėl pirtyje pradėjome bijoti nuogumo?
Pastaruoju metu pirtys išgyvena tikrą renesansą. Jos dygsta visur: prie baseinų, sporto klubų, ant ežerų krantų ir net plūduriuojančiuose plaustuose. Mums, kurie esame beveik priklausomi nuo šio karščio ritualo, tai puikios naujienos. Tačiau pastebiu vieną liūdną tendenciją – pirtyse vis dažniau sutinkame „apsirengusius“ žmones.
Vyrai su maudymosi šortais iki kelių, moterys su bikiniais ar uždarais maudymosi kostiumėliais... Man, užaugusiam su pirties kultūra, kurioje nuogumas yra ne pasirinkimas, o higienos ir pagarbos pirties dvasiai dalis, tai atrodo keista ir netgi šiek tiek nelogiška.
Mokykla, kurioje nuogumas buvo natūralus
Mano ryšys su pirtimi užsimezgė dar vaikystėje, kai pirtys buvo neatsiejama mokyklų, sporto komandų ir viešųjų baseinų dalis. Prisimenu, kaip plaukimo pamokose viskas vykdavo pagal griežtą, bet sveiką tvarką:
-
Nusiprausi po dušu (be jokių maudymosi kostiumų!).
-
Plaukioji baseine.
-
Nusiplauni chlorą ir eini į pirtį.
-
Po pirties vėl nusiprausi, kad nuplautum prakaitą.
Visą šį laiką mes buvome visiškai nuogi. Pirmoje ir antroje klasėse berniukai ir mergaitės maudydavosi kartu – mes priėmėme vieni kitų nuogumą ramiai, be jokio seksualumo ar gėdos šešėlio. Tai buvo tiesiog kūnas.
Šiuolaikinės mokyklos bėdos
Palyginkime tai su šiandiena. Daugelyje mokyklų vaikai po kūno kultūros pamokų net nesiprausia – lieka prakaituoti visą dieną. O jei ir eina po dušu, tai daro su apatiniais. Mergaitės su liemenėlėmis, berniukai su kelnaitėmis. Man visada kyla klausimas: kaip jie nusiprausia po tais drabužiais? Ar tai tikrai higiena, ar tiesiog iš baimės gimusi vaidyba?
Madingos pirtys ir skandinaviška ramybė
Šiandien viešosios pirtys, pavyzdžiui, populiarieji plaustai ar modernios pirtys miestų centruose, reklamuojamos kaip stilinga poilsio vieta. Tačiau ten nuogumas tampa retenybe. Net ir mano paties namuose (nuotraukose matote mane mūsų elektrinėje pirtyje ir mano žmoną Sissel prie mūsų malkomis kūrenamos pirties kalnuose) mes puoselėjame tikrąją tradiciją – be jokių dirbtinių šarvų.
Vokiška pamoka: FKK vis dar gyva
Prieš kelerius metus lankydamiesi Leipcige, viešbučio pirtyje nustebome neradę atskirų valandų vyrams ir moterims. Registratūroje mums tiesiog pasakė: „Pirtyje visi kartu, jokių aprangos apribojimų“. Vokietija su savo FKK (Freikörperkultur) tradicijomis primena mums, kad natūralumas yra sveikatos ir pasitikėjimo savimi pagrindas.
Kodėl mes, būdami pirtyje, nusprendėme save įkalinti sintetiniuose audiniuose, kurie kaista, sugeria prakaitą ir neleidžia odai kvėpuoti? Pirtis yra skirta apsivalymui – tiek kūno, tiek sielos. O geriausiai tai pavyksta, kai tarp tavęs ir karščio nėra nieko, išskyrus orą.
